„Dariaus ir Girėno stadiono atvėrė naują etapą futbolui“
Lietuvoje krepšinio sostine vadinama Kauno pastaraisiais vis drąsiau žingsniuoja metais ir populiariausiame pasaulio sporte – futbole. Prie to stipriai stovi ne tik modernus Dariaus ir Girėno stadionas bei vis labiau žiūrovų skaičius tribūnose, bet ir įspūdingą progresą demonstruojantis FK „Kauno Žalgiris“.
„Mūsų tikslas, kad futbolas taptų įpročiu kauniečiui, kuriam tai būtų jo savaitės dalis“, – sako pernai su komanda po 18 metų pertraukos Kaunui sugrąžinęs Lietuvos futbolo čempionų titulą klubo prezidentas Mantas Kalnietis.
Legendinis šalies krepšininkas plačiau pasidalijo mintimis apie perėjimą iš krepšinio į futbolą, kilusius iššūkius ir komandos viziją.
Treji metai prie „Kauno Žalgirio“ futbolo klubo prezidento vairo – kas per šį laiką patikimo?
Atėjau iš visiškai kito pasaulio – visą gyvenimą buvau tik profesionalus sportininkas, o ne vadovas. Pradžioje buvo daug abejonių, klausimų, ar sukauptas žinias krepšinyje buvo panaudoti futbole. Nors su laiku ir patirtim tų klausimų mažėja, bet jie vis dar iškyla. Vis labiau matau, kad komandinis sportas, nesvarbu, kokia šaka, remiasi panašiais principais: komanda, struktūra, pasitikėjimu, aiškiomis rolėmis.
Per tuos metus pats labai „nusileidau ant žemės“. Iš pradžių laimė, kad viskas įvyks greičiau, kad galime iškart kovoti dėl titulų ir. Prireikė laiko suprasti futbolo specifiką. Dabar požiūris kur kas ramesnis, brandesnis, turiu tikrai daugiau kantrybės. Šaknys tvirtai įleistos į futbolą ir visa koncentracija sutelkta jam.
O klubas per tą laiką tikrai paaugo – tapome Lietuvos čempionais, sustiprėjo visa organizacija, atsirado daugiau aiškumo. Bet svarbiausia, kad atsirado kryptis – žinome, kur einame.
Kiek Jūsų kelyje ir pasirinkimuose buvo svarbus Kaunas?
Kaunas ir ilgesys namams iš esmės buvo lemiamas faktorius. Net ir gyvendamas daugiau, kad ir Milane, kiekvieną laisvę dieną skrisdavau namo, nes man taip trūkdavo Kauno, namų. Tas ryšys su miestu niekur nedingo. Kai atsirado galimybė pasinaudoti futbolo Kaune, viskas natūraliai suėjo į vieną: Kaunas, „Žalgirio“ vardas, stadionas. Atsirado jausmas, kad čia galima kurti kažką ilgalaikio – ne tik būti proceso dalimi, bet ir padėjo prie klubo augimo. Norėjosi, kad kauniečiai galėtų didžiuotis ne tik stipriu krepšiniu, bet ir futbolu.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriama per šį laikotarpį?
Atėjęs daug dalykų dariau prieš srovę. Didžiausias iššūkis buvo eiti prieš nusistovėjusias nuostatas. Pirmaisiais metais nebuvo rezultatų – didelių trenerių kaita. Natūraliai atsirado skeptikų, kalbėjusių: „kas veikia krepšinyje – neveikia futbole“. Būdavo momentų, kai ir pats pradėdavau galvoti, kad gal jie teisūs, bet tuo pačiu atsirado ir užsispyrimas įrodyti, kad galime.
Labai padėjo ir patirtis iš krepšinio. Kritika ten – kasdienybė. Natūraliai iš ten man jau yra atsiradę savotiški „šarvai“, todėl tokie komentarai jau nebeveikia, o tik dar labiau motyvuoja siekti rezultatų, kuriuos pernai ir pademonstravome.
Po 18 metų sugrąžinote į Kauną Lietuvos čempionų titulą. Ką šis pasiekimas iš tikrųjų reiškia?
Manau, kad jis simbolizuoja patvirtinimą, kad einame teisinga linkme. Žinoma, džiaugsmas buvo neišpasakytas, bet, tuo pačiu, atėjo ir suvokimas, kad tai tik pradžia. Mūsų tikslai neapsiriboja vien Lietuvos čempionato pergale. Norisi platų stadioną, pritraukti žiūrovus ir užauginti jų susidomėjimą futbolu, o Europos kontekste būti ne tik dalyviais, bet ir stipriais konkurentais.
FK „Kauno Žalgiris“ nuotr.
Pastaraisiais metais klubas varžosi ir europiniuose turnyruose. Kaip vertėte pasirodymą šiame fronte? Kokius tikslus išsikėlėte šiam sezonui, žinant, kad pirmą kartą labiausiaiite UEFA Čempionų lygos atrankoje?
Lūkesčiai, su kiekvienais metais, ypač jei kažkas pasiseka. Praėjęs sezonas rodo, kad galime kautis – praėjome du etapus, iškritome tik trečiame. Turiu vaizdinį, kodėl mums nepasisekė, ir ko pritrūkome. Į tai šį dėmesį ir koncentruojamės. Žinoma, futbolo realijose ypatingai reikalingai atlieka „burtai“, nes sportas neprognozuojamas, ypač komandinis, nes nežinai, kiek galią gausi. Kartais gali padaryti viską ir daugiau, bet rezultato negauti. Svarbu suprasti, kad tai – natūrali proceso dalis, nes kartais reikia ir skaudžių pamokų.
Kiek komandos formavime dalyvauja intuicija, ar pasitaiko klaidų?
Dabartinės komandos formuluote esu labai patenkintas, bet jos formavime aš pasitikiu žmonėmis, kurie už tai atsakingi – treneris ir sporto direktorius. Be jų palaiminimo komandoje neatsirado nei vienas žaidėjas. Jei jie tiki – tikiu ir aš.
Bet, žino, pasitaiko ir klaidų. Jų neišvengsi. Svarbiausia yra nebijoti. Kartais natūraliai kalbantis su kolektyvu atsiranda baimės „nepataikyti“, pasirinkti ne tą žaidėją. Bet realybė tokia, kad be klaidų progresas didesnis. Reikia stengtis nudegti kuo mažiau, bet dar svarbiau – iš klaidų pasimokyti ir jų nekartoti.
Ar jaučiasi augantis ryšys su miesto sirgaliais?
Tikrai jaučiasi. Palyginti metus, lankomumas augo ne procentais, o kartais. Pernai kelionių rekordą – 6–7 tūkst. žiūrovų rungtynėse. Lietuvoje tai tikrai daug. Dirbame ir su jaunimu, mokyklomis, kviečiame moksleivius į stadioną. Mūsų tikslas, kad futbolas taptų įpročiu kauniečiui, kuriam tai būtų jo savaitės dalis, nes mes nesame Lietuvos komanda, mes – Kauno komanda. Ir čia labai svarbu ne tik laimėti, bet ir gerai žaisti. Žiūrovui reikia emocijų, atakų, smūgių, dinamikos, todėl ir norime ne tik rezultatų, bet ir patrauklaus žaidimo.
FK „Kauno Žalgiris“ nuotr.
Ar Dariaus ir Girėno stadionas stipriai stebi prie komandos progreso?
Stadionas vienareikšmiškai yra mūsų didžiausias privalumas. Turime galimybę infrastuktūrą, tokios sąlygos, kurių Lietuvoje niekas daugiau neturi. Turimos sąlygos leidžia futbolininkams treniruotis ant natūralios vejos, kas futbolo kasdienybėje yra svarbu. Taip pat jūsų prisivilioti profesionalus žaidėjus, suteikdami geriausius aukščiausios kokybės reikalavimus, nes realybė tokia, kad Lietuva nėra pirmasis pasirinkimas legionieriams. Dariaus ir Girėno stadiono atvėrė naują etapą futbolui Lietuvoje. Mums, kaip klubui, it smagu, kad tai mūsų namų stadionas.
Jaunimo ugdymas – klubo strateginis prioritetas?
Tai mūsų vienas svarbiausių projektų. Turime B komandą – tai artimiausia pamaina pagrindinei ekipai, kurioje sportuoja jaunuoliai. Bet esmė ne jų rezultatuose, esmė – juos paruošti kaip tvirtus žaidėjus, galinčius aukščiausiai lygyje ir atstovauti mūsų klubui ateityje. Ir čia kalbame ne tik apie futbolą.
Pradedame nuo disciplinos – elgesio ir vertybių. Kaip tu elgiesi aikštėje ir už jos ribų, kaip dirbi, mąstai. Jei galvoje nėra tvarkos, apie profesionalumą kalbėti per anksti. Tikiu, kad jei šiuos dalykus susidėlioja, kokybė ateina natūraliai.
FK „Kauno Žalgiris“ nuotr.
Kas vis dar stabdo futbolo „įsivažiavimą“ Lietuvoje?
Kultūros trūkumas. Futbolas nėra taip giliai įsišaknijęs kaip krepšinis, neturiu tiek ryškių žvaigždžių, mažesnių emocijų ryšio. Paradoksas, kad Lietuvoje daugiau vaikų žaidžia futbolą nei krepšinį. Reiškia potencialus yra ir gana ryškus, tik klausimas kaip jį išnaudoti. Todėl mūsų atsakomybė yra sukurta sistema, kuri augintų ne tik žaidėjus, bet ir geriausią kultūrą.
Kokią matote Kauno futbolo ateitį?
Užsimerkiu ir matau po 10–15 metų pilną Dariaus ir Girėno stadioną, kuris „braška per siūles“, žaidžiame namuose Europos lygos rungtynes, į kurias reikia gauti bilietų, o Kaunas gyvena futbolu ne tik epizodiškai, bet nuolatos. Ir tai nėra tik svajonė – tai tikslas, kurį, mano manymu, tikrai galima pasiekti.
Ko palinkėtumėte Kaunui?
Kaunui linkiu išlaikyti dabartinį augimo tempą. Miestas sparčiai keičiasi – tai mato ne tik kauniečiai, bet ir atvykstantys svečiai iš užsienio, kurie vis dažniau sako, kad Kaunas tampa europietišku miestu. Taip pat esu sakęs, kad Kaune nėra žodžio „aš“ – esame mes, todėl norisi, kad šis požiūris išliktų, nes būtent tai leidžia miestui augti.
Ryšių su visuomene skyriaus informacija
