„Šiandien matome Kauno sužydėjimą, jis vėl sugrįžo į savo laikinosios sostinės dvasią“
Šiandien Kauno pasikeitimai matomi ne tik naujuose projektuose ar atnaujintose miesto erdvėse, bet ir žmonėse, jų tarpusavio ryšyje. Miestas ne tik atrado savo tempą, tapatybę, bet ir drąsiai kuria šiuolaikišką savo veidą.
Šie metai Kaunui ir visai Lietuvai turi ir gilesnę, simbolinę prasmę. Minimas Kauno arkivyskupijos šimtmetis – lygiai prieš 100 metų, 1926 m. balandžio 4 d., buvo paskelbta apaštalinė konstitucija, kuria įsteigta Lietuvos bazinė provincija. Tai paženklino naują etapą – savarankišką Bažnyčios gyvenimą Lietuvoje.
Apie miesto pasikeitimą, žmones ir vidinę kryptį pasakoja Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, anksčiau dirbęs ir gyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, šiandien jau šešerius metus vadovaujantis Kauno arkivyskupijai.
Esate gimęs ir augęs Kaune, šiandienis Kaunas (ne)sutampa su tuo, kurį prisimenate iš anksčiau?
Jeigu lyginant mano vaikystės ir dabartinį Kauną – šiandien jis yra pralinksmėjęs. Tikrai matau šviesesnį miestą nei jis buvo anksčiau. Sovietiniai laikai patys iš savęs buvo tamsūs ir pilki – žmonių rūbai, nuotaikos, mažos šypsenos, pats miestas apsiblausęs, netvarkytas ilgus metus. O dabar – visiškai kitas paveikslas. Forma išliko ta pati, bet geras turinys. Miela matyti Kauną besikeičiantį į šviesesnę pusę.
svarbus dalykas – bendruomeniškumas. Jis labai sustiprėjo. pas jis buvo labiau fragmentiškas, netgi įtartinas, o šiandien matome Kauno sužydėjimą, jis vėl sugrįžo į savo laikinosios sostinės dvasią – su kultūra, mada, tendencijomis, atvirumu pasauliui. Po ilgų metų „duobėje“, grįžtame su nauju polėkiu – jaunesni, šviesesni ir optimistiški.
Kauno arkivyskupu esate jau šešerius metus – kokia buvo ši kelionė?
Per šį laiką teko išmokti labai daug – ypač apie žmonių telkimą, pasitikėjimo kūrimą, delegavimą. Didžiausias pokytis manyje – suvokimas, kad rezultatai Bažnyčioje ir bendruomenėje ateina per kantrybę, nuoseklumą ir ištikimybę procesui. Kai tampi arkivyskupu, supranti, kiek daug nežinai, kiek daug laukia iššūkių, darbų, sprendimų sprendimų, žinai, džiaugsmų taip pat. Atėjęs į šias pareigas tikrai nežinojau, kiek daug sričių jos apima – tai ne tik dvasinė, bet ir labai didelė organizacinė atsakomybė.
Arkivyskupija – tai plati: apie 100 parapijų, bendruomenės sutinkas poreikiais, kurijos darbai, naudojant projektus. Tai reikalauja ir vadybinių gebėjimų, ir nuolatinių sprendimų priėmimo. Kartais tai primena aukšto įtampos laidais – pavyzdžiui, organizuojant piligrimystę į Romą, kai turi priimti finansinius sprendimus ir tikėti, kad žmonės susirinks. Ir kai pagrindai lietuviškas baze – pilną Vatikano baziliką, giesmes, chorus visi pasimiršta vargai. Lieka tas „medus širdžiai“, nepaisant to, kiek buvo suvalgyta pelynų prieš tai.
Kas jus skatina eiti ir daryti toliau?
Čia ir yra paradoksas. Kai jau atrodo, kad nuleidi rankas, atsiranda mažas vilties žiburėlis – paskambina arba parašo žmogus klausdamas apie renginį. Tada galvoji, kad gal per jį kalba pats Viešpats ir sakai sau: „Gerai, tęsiam“.
Man labai svarbus ir platesnis kontekstas – ne tik Bažnyčios, bet ir visuomenės, politikos, globalių procesų. Seku tai, kas vyksta visuomenėje, pasaulyje. Mane vis dar labai domina ir tai, kas vyksta Amerikoje, nes ten gyvenau – matau, kaip viskas atsiliepia ir mūsų kraštui. Šitas darbas turi daug dimensijų: dvasinę, organizacinę, kultūrinę, politinę ir materialinę. Kartais net paprasti dalykai – pastatų tvarkymas, miesto erdvių atnaujinimas – tampa bendro darbo dalimi.
Prieš tai penkerius metus gyvenote Amerikoje, ar sugrįžo į Kauną jus nustebino?
Nostalgija namams traukia visada, nesvarbu kaip jie atrodo. Amerikoje mane nustebino mastai, kultūrinė įvairovė, žmonių nuotaikos ir jų laisvas bendravimo stilius. Grįždamas galvojau – kada Lietuvoje žmonės vaikščios su kava rankoje? Praėjo apie dešimt metų ir tai tapo normaliu. Šiandien, net sakyčiau, kad kai kuriais aspektais esame pralenkę Ameriką – kalbant apie miestų švarą, aplinką, žmonių nuotaiką. Gyvename tikrai nepaprastoje šalyje.
Kuo Kaunas platesniame kontekste?
Kaunas yra optimalaus dydžio, bet kartu pakankamai didelis, kad turėtų kultūrinę, akademinę ir socialinę įvairovę. Kai miestas labai didelis, tuomet jis turi tam tikru anonimiškumą, kuriame prarandamas jausmas, kad tai šeimos gyvenimo vieta. Kaune labai privilegiją būti artimais. Bendruomeniškumas yra Kauno stiprioji pusė. Turime jauną miestą, bendruomenę, ir tvyrančią gerą nuotaiką, kuri yra gyvo miesto įrodymas.
Artėjant Kristaus prisikėlimo laikotarpiui – Velykoms, ką svarbu prisiminti?
Velykos tai ne tik tradicija, margučiai, ar pavasario simbolis. Jos mums primena apie galingą viltį ir atsinaujinimą. Svarbi ir meilės sau dalis. Padovanoti sau šventę, susitikimą su šeima. Žmonijoje visada buvo užkoduota žinutė, kad gyvenimas negali baigtis mirtimi, kad turi būti kažkas daugiau, žmogus visada ieško atsakymo į šį klausimą. Krikščionybė mums padovanoja žinią, kad prisikėlimas realus. Tai keičia kasdienybę. Jei žmogus tiki, tai leidžia jam gyventi, bendrauti ir žiūrėti į tikrovę kitaip.
Ar gerai, kad žmonės abejoja ir kelia klausimus?
Labai gerai. Abejonė yra stiprus įrankis ieškant tiesos. Kaip ir moksle yra keliamos hipotezės, tikrinamos, ir tik vėliau priimamos kaip tiesa. Panašiai ir gyvenime, klausimai leidžia giliau suprasti tikrovę. Net ir tikėjimo srityje abejonė gali būti sveikas etapas, jei ji veda į ieškojimą, o ne užsidarymą, svarbu, kad kartu su abejonėmis nepamestume ir per šimtmetį sukauptos žmonijos patirties. Ji tarsi dovana, nekartoti leidžia patinka.
Kaip nuolat skubančiame mieste neprarasti ryšio su dvasiniais dalykais?
Iš lėto įvesti ritualus, nes viskas prasideda nuo jų. Dabar jau planuojame ne tik darbus ar susitikimus, bet ir poilsį. Lygiai taip pat ir su vidiniu dvasiniu gyvenimu. Jei nė vieno iš jų neplanuosi – jų ir nebus. Šiandien žmonės patiria nerimo dėl to, kad nėra išugdę stabtelėjimo, tu negali būti nuolatiniame bėgime. Kai nuolatos bėgi, nebegali susikoncentruoti gilesniam mąstymui, mintys nespėja paskui ir viskas plaukia paviršiuje. Todėl ir dvasinė praktika turi tapti ne atsitiktine, o struktūrine dienos dalimi. Tai gali būti malda, tyla, refleksija, buvimas gamtoje. Be šių momentų žmogaus vidinė sistema perkraunama.
Koks yra arkivyskupijos vaidmuo mieste?
Pirmoji misija – telkti žmones ne tik religine, bet ir socialine prasme. Tai bendruomenės kūrimas, pagalba vieni kitiems, dėmesys silpnesniems. Šiandien vargo formos nuo tų laikų, kurie buvo prieš 20-30 metų. Dabar viena iš pagrindinių vargo formų yra vienišumas. Todėl bažnyčios vaidmuo tampa ne tik dvasinis, bet ir labai konkretus – kurti ryšį tarp žmonių. Juk kartais paprasti dalykai kaip šypsena ar pakalbinimas, gali būti esminiais.
Ar bažnyčia vis dar aktuali šiuolaikinei jaunajai kartai?
Jaunimas iš tikrųjų labai stipriai ieško, ir tai yra gerai, bet jei tas ieško per ilgai užsilaiko kaip eksperimentas, tai žmogus pradeda prarasti gyvenimo kokybę. Šiandien jam nėra taip lengva pasiūlyti tai, kas kalbama tiesiai į širdį, nes kalbant yra labai daug, mes gyvename informacijos pertekliaus aplinkoje, kur viskas lengvai pasiekiama, bet sunku pasirinkti. Bažnyčios iššūkis – kalbėti paprastai, bet giliai, siūlyti ne greitą atsakymą, o išbandytą ir jau patikrintą gyvenimo kelią. Tai reikalauja kantrybės, nes viskas ir visi konkuruoja dėl dėmesio.
Kokį matote ateities Kaune?
Kaunas bus dar gražesnis ir įspūdingesnis. Visi šiandieniniai projektai, atsigręžimas į tai, ką labai gražiausio – gamtą – yra didžiulis žingsnis tolyn. Tačiau kartu su tuo turėsime ir labai margą paveikslą, kuriame susipins įvairios kultūros ir šių kultūrų žmonės. Bet tai turėsime priimti kartu su pasauliu, kuris nuolatos kinta, juda. Mūsų užduotis bus judėti kartu su juo išlaikant savo tapatybę. Jeigu to nepadarysime, atsiras „kišenės“, kurioje žmonės gyvens atskirai.
Kaip išvystyti toleranciją?
Tolerancija privalo turėti reikia aspektą – raudoną ribą ir neleisti jos nutrinti nei sau, nei kitam. Ji negali būti begalinė. Tolerancija baigiasi ten, kur žeminamas kitas žmogus, pažeidžiamas jo orumas. Čia kompromisų negali būti. Reikia aiškių ribų, nes be jų visuomenė išsiskaido. Kaip upė be krantų – ji išplaukia ir dingsta.
Ko palinkėtumėte Kaunui?
Norisi palinkėti Kaunui vilties, nepasimesti ir neišsigąsti, jeigu kas nors nesiseka ir nenuleisti rankų, nes Kaunas buvo pastatytas dėl žmonių tikėjimo, kurie turėjo gražias ir dideles svajones. Mes matome žmonių kantrios svajonės išsipildymą. Šiandien mes sveikiname žmones, kurie tęsia šią estafetę – nesustoti prie nuostabių pasiekimų, kuriuos, bet toliau žingsniuoti į drąsią svajonę.
Ir labai svarbu – neužsidaryti. Kviečiu kauniečius eiti į miestą, bendrauti, būti kartu, žinoti, atrasti ir dvasinę žmogaus gyvenimo tikrovę. Per šiuos dalykus stiprėja mūsų pajėgos mylėti, tuomet viskas sprendžiasi natūraliai. Puoselėkime ir perduokime savo kaip gražiausias idėjas ir išmintį jaunimui, nenurašykime jo nesukalbamo ar aikštingo, nors mus suaugusius kartais tai ir gąsdina, bet tai natūralu, svarbu – neatsukti jiems nugaros. Tai pagrindiniai dalykai, kurie leis miestui toliau augti.
Ryšių su visuomene skyriaus informacija
